Karantino ir viruso duo arba kaip nepamesti galvos

Jau kiek daugiau nei prieš 24 val. sulaukiau žinutės iš mamos, kad ši man gavo lėktuvo bilietą į Lietuvą tos pačios dienos vakare. Labai apsidžiaugiau, nes mano kelionės namo data per savaitę laiko slinko tokia tvarka: balandžio 21 d., kovo 30d., kovo 25 d., kovo 23 d. ir tada galiausiai kovo 16 d. Per valandą susikrovusi lagaminą, nusipirkusi traukinio bilietą, atidavusi visą gendantį maistą kambariokėms lipau į lėktuvą. Nusileidę dar buvome laikomi 3,5 val pačiame lėktuve, 40 min autobuse, o sveikatos patikroje užtrukome vos 20 minučių. Žaviuosi, kad stiuardai nė sykio neatrodė pikti, paniurę, bet kalbino keleivius, nešė vandens mažiems vaikams. Vėliau sužinojau, kad už darbo laiką nusileidus šiems nieko nemoka. O ir grįžti į Londoną šie turintys tą pačią naktį. Terminale dirbę medikai ir savanoriai karininkai buvo taip pat malonūs, viską paaiškino, išeinant palinkėjo nenuobodžiauti ir gerai pailsėti. Smagu, kad tokios nelaimės ne tik gali griauti, bet ir suvienyti.

Dabar, sėdėdama vienut vienutėlė dviejų kambarių bute galiu atsipalaiduoti. Paskutinioji savaitė buvo kupina įtampos, ašarų, nemigos (+ 1 panikos priepuolis). Ir atrodo, kad kažkokios paranojos man įprastai labai nelenda į galvą, esu pakankamai drąsi. Po trečios nuolatinės panikos dienos susigriebiau: "velnias, per šį laiką nieko naujo į save nesugėriau, nieko nesukūriau, o mano mintys vis apie tą virusą ir grįžimą namo". Be perstojo socialiniuose tinkluose plūstantys straipsniai apie pandemiją irgi nepadėjo.

Iš populiariosios psichologijos tikriausiai esate girdėję apie A. Maslow poreikių piramidę. Ir nors daugybė naujesnių tyrimų neigia, jog ši teorija yra iki galo patikima, joje galima atrasti sau tapačių "kaip į dešimtuką" dalykų. Pasak teorijos, mūsų poreikiai yra suskirstyti į kelis aukštus ir kol "pamatiniai" poreikiai nepatenkinti - neįmanoma lipti aukštyn. Pačioje apačioje galime matyti primityvius būtinus poreikius: maistas, vanduo, pastogė. Kitas lygmuo - saugumas: tiek fizinis, tiek psichologinis. Ir būtent pastarojo dabar trūksta. O dėl to trūkumo sunku siekti socializacijos, meilės sau/rūpinimosi savimi ir, žinoma, saviraiškos.

Sako, "kai negali pakeisti aplinkybių - keisk mąstymą". Ir taip, pagrindo nerimauti yra, tačiau jeigu ir taip dėl esamos situacijos darome viską ką galime - let's make the most of it. Nėra nepajudinamų receptų, bet dalinuosi savo patirtimi.

• Sumažinti nesaugumo jausmą gali padėti kuriami ateities planai arba dienotvarkės sudarymas kiekvienai dienai. 
• Pravers ir naujo nematyto serialo žiūrėjimas ar knygos skaitymas, kurie bent trumpam atitrauks mintis. 
• Jeigu įmanoma - galbūt į naudą socialinių tinklų ribojimas (su šituo ir man labai sunku) būtent dėl milžiniškų informacijos srautų, kurie kartais gali būti žalingi. 
• Ir, žinoma, dienoraščio rašymas ar tiesiog kasdieninė savianalizė. T. y. pripažinimas ir priėmimas savų jausmų. 

Visi šie dalykai padeda suvokti, jog neramumai - laikini, tačiau per kelias karantino savaites gyvenimas nesustoja. Tada nebėra taip sudėtinga pasiekti piramidės viršūnę.

Pati dviejų savaičių izoliacijos laikotarpį bandau priimti kaip galimybę nurimti, susidraugauti su savimi. Neabejoju, kad kils minčių ir norėsis parašyti apie daugiau dalykų, tad galbūt šis blogas bus tam tinkama platforma:) O dabar - marš plautis rankų!