Pyktis žvilgančiu kailiu, aštriais nagučiais
Nežinau, kada pirmą sykį kilo mintis panagrinėti konfliktus: pačiai prie jų prisilietus buityje, psichologijos paskaitose ar žiūrint dar vieną paauglišką serialą. Supykusi bent pati jaučiuosi "kaip nesava", būna, kad išsprūsta negražių dalykų. Tačiau konfliktų nagrinėjimas gali padėti be jokių filtrų stebėti požiūrį į save bei kitus žmones. Juk sveikai pykti irgi reikia mokėti!
"The drama triangle" arba "Karpman drama triangle" konfliktinėmis situacijomis išdalina vaidmenis: aukos, agresoriaus ir gelbėtojo. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, nei viena iš pozicijų nėra geresnė už kitas.
Konflikto pavyzdys. Pirma scena, pirmas dublis; (Ačiū serialui Gilmore Girls)
Lorelai Gilmore - auka. Pyksta ant savo motinos, kad niekada nesulaukia jos palaikymo, pripažinimo. Jaučiasi nuolat smerkiama, jog nepateisina šios lūkesčių.
1. Auka neprisiima atsakomybės už savo reakcijas bei savijautą dėl išmokto bejėgiškumo;
2. Auka linkusi įstrigti į savo ciklus, kartoti tas pačias klaidas, tad santykiai negali keistis, augti;
3. Auka (ne)sąmoningai ima ieškoti naujų agresorių;
4. Aukos bejėgiškumas skatina agresoriaus ir gelbėtojo elgesį;
Emily Gilmore - agresorius. Ji yra Lorelai motina, kuri nusivylusi savo dukterimi (nepilnametės nėštumas, visiškas atsiskyrimas nuo šeimos, pasirinktas kardinaliai kitoks gyvenimo būdas). Ši savo nepasitenkinimą išreiškia pasyvia agresija, subtiliai užslėptomis pašaipomis ir manipuliacija.
1. Agresorius jaučiasi viršesnis, geriau matantis situaciją, tad gali būti linkęs nepastebėti savo klaidų, kas veda link sąstingio, ciklo pasikartojimo;
2. Agresorius yra kontroliuojantis, varžantis, todėl nesugeba kurti sveikų lygiaverčių santykių;
3. Agresorius skatina neigiamus aukos ir gelbėtojo veiksmus;
Luke - gelbėtojas. Draugaudamas su Lorelai šis aukojasi nukreipdamas piktas Emily kalbas į save, bandydamas gauti Emily palankumą. Taip pat Luke rūpinasi nuo narkotikų priklausomos sesers buitimi, priima šios sūnų gyventi pas save.
1. Gelbėtojas atima iš aukos galimybę pačiai prisiimti atsakomybę, skatina šios bejėgiškumą;
2. Gelbėtojas, padėdamas kitiems, nukreipia dėmesį nuo savo paties problemų, jų nesprendžia;
3. Gelbėtojas padeda iš savanaudiškų paskatų, nes jo vertė vis labiau priklauso nuo to, kiek naudingas gali būti aukai;
4. Gelbėtojas savo veiksmais skatina cikliškumą ir neigiamo agresoriaus bei aukos elgesio pasikartojimą;
Kiekvienas žmogus turi vaidmenį, į kurį yra labiau linkęs. Tačiau nebrandžiai reiškiamo pykčio metu rolės gali keistis į bet kurią kitą. Gelbėtojas virsta užsislėpusiu agresoriumi ("aš tiek daug dėl tavęs darau, tad esi man skolinga"), auka - agresoriumi ("tu manęs nesupranti, tad esi niekam tikęs") ir t.t. Tačiau ne visi konfliktai turi būti griaunantys.
Didžiausias šių metų atradimas man buvo, kad nei vienas iš vaidmenų nėra geresnis už kitus. Ir nė velnio negausiu medalio būdama gelbėtoja, o agresoriui galvos irgi niekas nenupjaus. Pykčio metu svarbu įvardinti sau, jei pastebime kaip magiškai keičiame pavidalą į vieną iš trikampio dalyvių. Vien pastebėjimas padeda neleisti sau nukrypti, bet tvarkingai likti centre. O tada jau seka "aš pykstu, nes..." ir "aš norėčiau, kad būtų taip" bei kitos subtilybės. Beje vengimas kalbėti apie praeitį, problemos konkretizavimas ir ramus balso tonas ar humoro jausmas gali būti magiški tokiose situacijose!
Kitas atradimas - priklausomybė ar co-egzistencija (komandinis buvimas) su kitu žmogumi irgi nėra sveika. Niekas neturi įspirti man į užpakalį, pakelti mano savivertės, sutvarkyti mano gyvenimo klystkelių. There are no main or side characters in this story. Bendradarbiavimas yra gyvybiškai svarbus, bet riba tarp priklausomybės ir palaikymo yra ryški. O gebėjimas pykti konstruktyviai ir išreikšti savo poreikius tą ribą ryškinti padeda.
Trumpas eilėraštukas pabaigai:
GEN Z arba jeigu Šekspyras turėtų Tumblr
protagonistė juokiasi
nuplauta sidekick'o ašaromis,
kai dar vienas softboy'us
jai į sielos draugus prašosi.
kiek daug šie padaro
dėl trupučio screen time'o.
Komentarai
Rašyti komentarą