*send this to your loved ones with no context*

Artėja diena, kai žmonija susiskaldys per pusę ir vieni eis į pasimatymus, pirks gėles, kels mielas nuotraukas į socialinius tinklus, o kiti tuo tarpu (nepaisant šių santykių statuso) kalbės, kaip jiems nusispjauti, kad atėjo "valentinkė". Tačiau visiems vienišiems primenu, jog ne veltui senovės graikai turėjo kelis žodžius skirtingoms meilės rūšims apibūdinti: eros, agapė, philia ir t.t. Tad niekam neturėtų skaudėti, kai kalbama apie meilę, nes ši nenuginčijamai visuotinai aktuali. Ir nežinau kiek jūsų meilės suvokimui įtakos padarė senovės graikai, bet prie manojo labiausiai (ne)prisidėjo močiutė.

Anksčiau bent kartą per savaitę, dabar - gerokai rečiau, atvažiuodavau į Vilnių, į močiutės butą. Ten visada manęs laukdavo kalnai maisto: mėsos, žuvies, sriubų, sultinių, pyragų ir pyragaičių. Pati močiutė iškart sodindavo už stalo, neleisdavo atsistoti, o pavalgius lėkštes suplaudavo. Jeigu likdavau nakvoti - paruošdavo lovą, ant jos palikdavo švarų rankšluostį. "Esi svečias" - ji sakydavo. Kai pasikalbu su bendraamžiais, toks močiutės rodomas dėmesys - be galo universalus reiškinys. Ir, esu tikra, tiek manoji močiutė, tiek jūsiškės šitaip rodo meilę. O mes mokomės ją tokią perprasti, priimti.

Bet tada truputį paaugi ir užsiimi savianalize. Gyvenime turint rūpestingą bei apie visus šokinėjantį autoritetą pasidaro savaime suprantama nesąmoningai arba sąmoningai kopijuoti jo elgesį. Kol pastebi, kad meilė virtusi tikrų tikriausia valiuta. Vienu metu buvau pradėjusi klijuoti etiketes: "X ir Y mane myli, nes išklausau", "Z mane brangina, nes padedu buityje", "W esu svarbi dėl to, kad visada galime intelektualiai padiskutuoti". Tačiau meilė neturi perkamosios galios. Žmonės tave myli ne todėl, kad vieną sykį padėjai pernešti daiktus iš vieno kambario į kitą ar kad su jais elgiesi maloniai (pasižymėkite tai, reddit'o nice guys ir nice girls). Žmonės tave myli dėl tavęs paties. O paslaugos turėtų ateiti iš to, kad tu myli kitą žmogų bei nori jam tai priminti ar tiesiog rūpintis.

Priešingu atveju nutinka taip, kad meilė tampa valiuta, kuria kitas susimoka už tavo suteiktą naudą. Ir tavo paslaugos tarsi įpareigoja mylėti. Savo vidinius procesus statai tik ant kito žmogaus. O tai juk visiškai neskamba kaip sveiki santykiai, tiesa?


Apie tokį (ir kitokį) prisirišimą galima daugiau sužinoti pasidomėjus prieraišumo teorija. Pasak jos, nuo vaikystės formuojasi santykių įpročiai, kurie gali būti apibūdinami trimis (pasak kai kurių šaltinių - keturiais) prieraišumo tipais: saugus, nesaugusis vengiantis ir ambivalentiškas. Būtent ambivalentiškasis pasižymi priklausomybe nuo mylimojo, izoliacijos baime, nes ankstyvoje vaikystėje vaikas nesijautė saugus, užtikrintas dėl santykių su tėvais/globėjais stabilumo. Tad toks asmuo gali stengtis savo darbais tapti neišvengiamai reikalingu kitam taip užsitikrindamas šio "kliento" meilę. Ir galbūt dabar matydami tokį aprašymą galvojate: "na tai ką aš dabar galiu padaryti, kad esu toks ir mano šis ar kitas tipas?" Svarbu nepamiršti universitetinės taisyklės: teorijos yra tik teorijos, jomis galima abejoti (it's just a theory. A GAME THEORY! Gerai, baigiu...)

Artėjančios Valentino dienos progą norėčiau palinkėti mylėti be destrukcijos ir savęs žalojimo. Nesame įpareigoti nuolat patenkinti, linksminti, kad mus mylėtų, tačiau jeigu tikrai mylime - svarbius veiksmus susidedame patys, bet nesigriebiame aukos ar gelbėtojo vaidmens. O jeigu pastebime, kad kažkas mūsų požiūryje yra ne taip? Skatinu nepulti klijuotis etikečių kaip pasiteisinimų, o jas naudoti kaip žemėlapį ir taip mokytis, keistis. Juk augimui šis gyvenimas ir skirtas.