Ramunės: myli, nebijo, myli, nebijo, myli, nebi....

Beveik (!) prieš 20 metų sukurtame filme "Donnie Darko" yra scena, kurioje mokyklos mokytoja kalba, kad visas gyvenimas yra padalintas į dvi spektro puses: meilę ir baimę. Ji teigė, jog viskas, kas yra neigiama (bloga) kyla iš baimės, o geri ir kuriantys dalykai - iš meilės. Pagrindinis veikėjas Donnie atsistoja, pareiškia, kad yra daug daugiau ir liepia mokytojai užsikrušti.

Baimė ir meilė sąveikauja. Išvykusi į JK bijojau begalės dalykų, kuriuos galima klasifikuoti į tris kategorijas: buitis, mokslai, santykiai. Trečioji kategorija pavirto kažkuo į "baisu prarasti, nes labai myliu", o kartais į "baisu mylėti, nes baisu prarasti". Ir jausdavausi kaip žiurkėnas, bėgdamas rate: ir vėl, ir vėl, ir vėl. Atvykusi į naują vietą atradau naujų soon-to-be-draugų, užsisukau studentiškoje rutinoje. Ir buvo gera.

Vakar grįžau po beveik mėnesį trukusio nuotykio aka pirmo apsilankymo namuose, kuris taip sustiprino, įkvėpė, paaugino, kaip net nebūčiau įsivaizdavusi. Prieš kiekvieną susitikimą su vis kitu draugu jaudindavausi lyg tai būtų pirmas sykis gyvenime, bet galiausiai meilė užgoždavo baimę. Ir esu visiems be galo dėkinga, kurie su manimi gėrė arbatą, ėjo į koncertus, kūrė, šoko, keliavo, žaidė, dalinosi.


Istorijos moralas? Tikri santykiai išlieka. Net jeigu susitikus reikia ruošti prezentacijas apie gyvenimą (©Aurelija), o apsikabinimų lauki mėnesius. Baimės ir meilės duetas įprastas. Tačiau su juo susigyvenusi jaučiuosi didmoterė.