Traukiniais besivaikant kartumą

A. Nyka-Niliūnas

PAKELIUI Į DAMASKĄ

Jei tu esi iš mano krašto,
Kodėl kalbi? Žinok, kad mūsų
Kraujo kalba yra tyla.

Bet būk kantrus, nes jei ne tu,
Tai tavo palikuonys
Prabils. Nes mes dar vis tebesam
Tik pakeliui į Damaską.

Baltimore, 1994

Dar pirmąjį mėnesį universitete su kursiokėmis nusipirkome džemperius su universiteto logotipu ir nešiojome juos į paskaitas ("they are SO SOFT and cozy" buvo ištarta begalę kartų). Universiteto dvasios reprezentavimo viršūnė! Tačiau sudėtinga sakyti, kad priklausai bendruomenei, kai nelabai gali nusakyti, kokia ji. Ar manasis universitetas apie internacionalumą? Tyrimus? Sportinius pasiekimus? Socialinio, kultūrinio gyvenimo ir mokslo pasiekimų suderinimą?

Šį savaitgalį turėjau progą lankytis Kembridže, gauti formal'o patirtį. Pastovėjau po langais kambario, kuriame vienu metu gyveno Stephen Hawking, ėjau pro medį, kuris giminingas garsiajam Niutono medžiui, lankiausi nenupasakojamo grožio bibliotekose, bažnyčiose. Atrodė, negaliu atstovėti prieš tose vietose saugoma istoriją, gyvenančius (gyvenusius) asmenis. Savaime norisi įgauti elegancijos, iškalbos. Vienu metu jautiesi ir įkvėpta, ir menkutė.

Ir tada tau šypsosi, apkabina bent kelis metus pažįstami žmonės, trumpam sutikę įsileisti tave į savo suspaustą dienotvarkę. Dalinasi prisiminimais iš atliktų praktikų kitose šalyse, kalbatės apie santykius, baimes, maistą ar ateities planus. Prisimenate Nacionalinės moksleivių akademijos (jė, ir vėl nemokama reklama!) sesijas. Atsiranda beprotiškas ilgesys kam nors priklausyti, nes bendruomeniškumas yra apie:

1. Mokymąsi iš kitų; net jeigu ir negali pasiūlyti gyvenimą keičiančių pastebėjimų tam tikruose dalykuose, geri iš kitų išmintį ir kaskart jautiesi pilnesnis;
2. Mokėjimą džiaugtis už kitą, liūdėti už kitą;
3. Panašias vertybes; jeigu netyčia nuo jų atitrūktum, gausi padrąsinantį stumtelėjimą teisingą kryptimi;
4. Negalvojimą apie būtinybę kitiems kažką įrodyti; nes pakanka to, ką turi;

Šią vasarą porai nakčių buvau atvažiavusi į Nidą, aplankiau sesijoje laiką leidžiančius akademikus. Buvo šilta ir miela išvysti pažįstamų veidų, gauti diiiidelį kiekį meilės. Tačiau kai bendruomenę palieki, kartumo (=buvimo kartu jausmo) su savimi neišsineši. Likusieji toliau gyvena bendrume, tik be tavęs. Ir dėkis kur tik nori, nes "Laaaaaiko nesustabdyyyysi ir neatsuksi jo atgal!" (Noreika, 1998) Kartais atrodo, kad praradau dalį identiteto ar judėjimo krypties bei tiesiog jaučiu nostalgiją smagiems prisiminimams, tačiau nėra troškimo grįžti atgal, nes tai, kuo pavirtau, ten tiesiog nebepriliptų. Kaip ir mano sutiktieji bičiuliai, besimokantys Kembridže bei save apsisupę naujomis grupėmis žmonių, palaikantys ryšį su dalimi ex-akademikų.

Tad galbūt viena priežasčių augti bei išaugti vienas bendruomenes ir yra ta, jog atėjus laikui aplink save galėtum suburti naują grupę žmonių ir taip sukurti kai ką be galo gražaus. 

Net jeigu tai kiek ir užtrunka.

P. S. Birmingame, be pakankamai brangių žymių atlikėjų koncertų, trūksta kultūrinės gyvasties (arba dar tokios neradau). Tad gal kas, kaip ir aš, pastaruoju metu ištroškęs kultūros ir norėtų pasidalinti savo atrastais muzikos, kino ar literatūriniais lobiais?