Išskirtinis interviu su S. D.

Po paskaitos bėgdama į biblioteką ir beveik pirštais prilaikydama iš nuovargio besiveriančius akių vokus sulaukiau skambučio iš vienos gerai žinomos personos, kuri pasiūlė susitikti puodeliui espresso bei atsakyti į kelis mano klausimus. Ši, kaip ir pridera jos charakteriui, į susitikimą vėluoja.

Elena Varkulevičiūtė: Laba diena, ačiū, kad sutikote susimatyti. Pastaruoju metu turite tiek darbo, juk šitiek studentų tenka vaikyti iš vienos vietos į kitą.

Studentiška Dvasia: Taip, tačiau jeigu be perstojo paskui juos lakstysiu, šiems visai stogas nuvažiuos. Tad malonu ir man būti čia bei pasidalinti mintimis apie savo gyvenimą.

E. V.: Taigi, pirmas klausimas: kaip atrodo Jūsų diena?

S. D.: Ryte pabundu gerokai prieš savo žadintuvą, nes kažkas bendrabutyje būtinai užsistato signalą 6 val. ryto, tada vėl užsnūstu, kol galiausiai atsikeliu valandą prieš paskaitas. Kas ryta pažadu sau sveikai maitintis, bet užsimiegojusi ir vėl skrudinuosi duonos ar pasidarau užplikomos košės, išgeriu pirmą dozę kavos, nusiprausiu, apsirengiu ir kieme sulaukiu kitų kursiokų. Būtinai paburbame apie artėjantį atsiskaitymą, pakalbam apie savaitgalį ir supratingai linksime. Tuomet seka paskaitos-biblioteka-paskaitos-kambarys ir greitai pagaminamas maistas-paskaitos-kambarys. Dienos gale pagal nuotaiką nusprendžiu, kuria kryptimi sukti: Netflix'o, mokymosi, baro/klubo ar skambučio draugams. Po to - dušas, lova, žadintuvas.

E. V.: Oho! Diena tikrai atrodo užimta! Tačiau juk yra dalykų, kurie Jums vis dar atneša ramybę?

S. D.: Žinoma! Nemokamos vadovėlių versijos internete, laiku priduota parašyta esė, kai kas nors atsako į tavo klausimą kurso group chat'e, nuolaidos saldainiams po Helovino, galimybė savo kambaryje pačiam įsijungti šildymą - these are a few of my favourite things! (red. past.: nuoroda į dainą, skambėjusią miuzikle "Muzikos garsai")

E. V.: Manau, kad neprieštarausite, jeigu pereisime prie kiek asmeniškesnės temos. Tiek man, tiek mūsų skaitytojams smalsu pažinti Jūsų tikrąjį veidą. Tad norėčiau paklausti, dėl ko labiausiai nerimaujate?

S. D.: Užsikasusi darbuose kartais imu abejoti ar tikrai esu ten, kur turiu būti. Būna, kelis sykius skaitai tą pačią pastraipą ir vis vien kažkas neaišku arba kai kurie dalykai mažiau įdomūs, nei tikėjausi, tad paskaitų metu vis žvilgčioju į laikrodį. Bet neįdomūs moduliai baigiasi, išlaikai egzaminus ir judi toliau. Dar būna, jog jauti vienatvę. Visi tik skuba, rašo darbus, neišlenda iš buto, jūsų tvarkaraštis nuolat kitoks. Tai ir sėdi pati sau kambary, liūdnai besišypsodama. O dabar anksti temsta...

E. V.: Tačiau neabejoju, kad randate būdų nuo liūdesio pabėgti? Galbūt pasidalintumėte savo magiškais metodais?

S. D.: Kiekvienam veikia skirtingi dalykai: užsisakymas maisto į namus, apsilankymas kine, pasivažinėjimas po miestą, ėjimas pašokti, pokalbiai su naujais žmonėmis. Aš pati visada siūlau nerti į naujas patirtis, bet kai matau plaukus besiraunantį studentą - geriau jo nekišu į  vakarėlį. Liepiu gultis į lovą su puodeliu arbatos, žiūrėti jau matytą serialą, paskambinti mamai, peržiūrėti senas nuotraukas iš tos gražios vasaros prieš du metus.

E. V.: Dar, greta Jūsų rekomendacijų, pridėsiu pukuotas kojines. Kai nusipirksite vieną porą - negalėsite kitaip gyventi. Matau, kad jau nekantraujate bėgti, o Jūsų telefono messenger'yje klingsi atskriejančios žinutės. Tačiau galbūt dar norėtumėte ką nors perduoti mūsų skaitytojams?

S. D.: Ateina žiema (red. past.: nuoroda į tv serialą "Sostų karai"), tad jums tikrai reikia šaliko, net jeigu į lauką išeinate labai trumpam: cigaretei, pokalbiui, santykių aiškinimuisi, fejerverko paleidimui. Finansiškai negalite sau leisti sirgti bronchitu. O šiaip išgyvensite visą kolių ir atsiskaitymų beprotybę. Šimtai išgyveno prieš jus, šimtai ir po jūsų. Ir jeigu bus sunku...

E. V.: ... visada galite patys su savimi apie tai pasišnekėti internete.