Siųskite man meilės ir grikių

"Na ir keisti tie medžiai rudenį: ima ir nusirengia"

Priminimas sau: daugiau niekada nesiskųsti lietuviškais orais, nes kažkur visada gali būti bjauriau. JK, drįsiu teigti, ir yra tas "bjauriau". Pamenu, prieš kelias dienas ėjau iš paskaitos apsiginklavusi lietsargiu, pakeliu galvą į dangų ir žiūriu - būrys paukščių, tikriausiai skrendančių ten, kur šilta. "Na štai, jie skrenda ten, kur saugu, negresia badas, o aš žiemos laikotarpiui, kai emocinei sveikatai pavojingiausias metas, įsimetu save į visiškai nepatogią terpę". Tačiau nesu viena tokia. 

Ši savaitė buvo visiškai apie internacionalumą ir tautinį identitetą. Šeimos nariai žino, kad niekada nebuvau ypatingai patriotiška, tautiškumo temos rašiniuose erzindavo, tik mylėjau pačią kalbą, nes rašymas visada padėdavo kvėpuoti. Išdidžiai su draugais vadindavome save pasaulio piliečiais. Ir dabar pradedu suvokti, kokia tai didelė mano identiteto dalis: kaip paaiškinti kambariokėms Kernagio muzikos gėrį? kaip išgyventi be varškės ir sūrelių? kaip tvarkytis su laukinių, nesutvarkytų ir ramybe persmelktų miškelių ilgesiu? o slemas, nemokami koncertai ir ekskursijos, iki skausmo pažįstamas Užupis, nuramstyti senų bažnyčių pakampiai, nusėdėtos traukinių ir tarpmiestinių autobusų kėdės?! 

Viena bičiulė, studijuojanti antrame kurse, JK, man pasakojo, kaip dažnai dainuodavo Kernagio dainą "Keistumas", nes svetur jaučiasi keista, nuoga ir suprasta tik medžių.

Ir tada sutinki tame pačiame pastate gyvenančius britus, kiniečius, ispanus, vokiečius, švedus.

Su kiniete gerdama arbatą kalbiesi apie šeimos ilgesį, kalba pakrypsta link švietimo sistemos. Norisi dalintis įžvalgomis "o mano šalyje yra taip, bet tai neveikia/veikia/pakeliui į funkcionavimą", su pasimėgavimu klausaisi jos, nes nė velnio neįsivaizduoji, kaip ten išties yra Kinijoje. O yra be galo kitaip, bet nepaprastai žavi. Ispanė tau pasakoja savo šalies istoriją, paminimas ir ispaniškas fašizmas, ir Lietuvoje vyravęs sovietinis komunizmas, atrodo, kad ir ji (praėjus kartoms) jaučia skausmą dėl vykusių žiaurumų. Su švede diskutuojame apie ekologiją ir alų, vokiečiai stebisi britų mandagumu (ypač kai parduotuvėse į tave kreipiasi "darling" ar "sweetheart") ir lengvu chaosu visose gyvenimo srityse. Tada kavos nueinu ir su antrakurse brite, kilusia iš mažo miestelio Velse. Ji aiškina, kaip stengiasi paslėpti savo akcentą, padaryti jį labiau londonietišką, o tada aš pasakoju apie Lietuvoje egzistuojančias tarmes.

Tokioje multikultūrinėje košėje kaip universitetas, Birmingamas ar visa Jungtinė Karalystė, labai lengva pasijausti piliečiu pasaulio, nuo žiemos šalčių pasislėpti galimybėje persijungti į incognito režimą. Ir taip, galbūt to reikia/norisi daugeliui. Be abejo, svarbu yra ir prisitaikyti prie čionykštės kultūros: kieno žaidimų laukas, to ir taisyklės. Tačiau (ne riebus "however", bet "tačiau") ar pati JK būtų tokia įvairialypė, jeigu ne skirtingų kultūrų indėlis? Jeigu nepritariate mano kalboms apie valstybę, tada turite sutikti, jog akademinei aplinkai internacionalumas yra didžiausia dovana (dalis manųjų dėstytojų atvykę iš svetur!) Būtent todėl nesinori nusikratyti savojo tautinio identiteto, nes atrodo be galo prasminga būti dalimi margumyno.

Taigi aš:

• Prisijungiau prie Lithuanian society universitete;
• Toliau ištikimai klausausi Kernagio, Kamanių Šilelio, Jauti, Abudu, Garbanoto, D. Razausko ir kito lietuviško gėrio;
• Kambariokes vaišinu grikiais;

Tačiau taip pat aš:

• Esu atvira kitoniškumui, britiškiems valgymo ypatumams;
• Stengiuosi perprasti kalbą, manieras, kultūrą, neužsidarydama vien savojoje;

Girdžiu, kaip po žeme ploja Maironis, Aistis ir kiti tautos dainiai. Tad su be galo lietuviška savi-ironija norėčiau pasidalinti G. Grajausko eilėraščiu, o paskelbusi šį įrašą į bendrą virtuvę visiems nunešiu lietuviškos žolelių arbatos :).

Eilėraštis apie lietuviškojo identiteto paieškas

                          Lietuviai yra nuoširdūs, bet labai nekalbūs.

                          (Iš vieno vokiečių turisto kelionės įspūdžių)

kodėl jie geria gryną degtinę vidury vasaros
kodėl jie stūgauja karingas dainas, grūmoja ir ūkčioja
kodėl jie susimuša, o paskui verkia apsikabinę

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie valgo sumuštinius per pietų pertrauką
kodėl jie pusryčiaudami geria kavą ir žiūri į laikrodį
kodėl jie dabar rūko ant kažkokių pastolių, spjaudo žemyn
                                                               ir žvalgos į dangų

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie vis skubina vienas kitą ir nuolat vėluoja
kodėl jie sutinka vienas kitą ir tuoj pat išsiskiria
kodėl jiems nuolat nesiseka ir tik retkarčiais sekasi

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie keliasi vidury nakties ir kiša galvą į šaldytuvą
kodėl jie keliasi vidury nakties ir kiša galvą į kilpą
kodėl jie ryte nesikelia ir drybso lovose ištisą dieną

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie eina į bažnyčią sekmadieniais
kodėl jie eina pas savo moteris ketvirtadieniais
kodėl jie staiga sustoja ir stovi įsispyrę kaip nartūs galvijai

nes nyku mums šitaip gyventi

kodėl jie sako: atrodo, lyg viskas jau būtų nutikę kadaise
kodėl jie gūžčioja pečiais ir sako: ma jį velniai, kaip nors apsieisim
kodėl jie kraipo galvas ir sako: bet kažkas ne taip, aiškiai ne taip

nes nyku mums šitaip gyventi
nes nyku mums šitaip gyventi
nes nyku mums šitaip gyventi –

sako jie, tie lietuviai, ir tada jau
nutyla, nutyla