Virtuvinės kriauklės ir aptaškyti veidrodžiai

"A kitchen sink to you is not a kitchen sink to me"

-Twenty One Pilots (aka liūdnų paaugliukų grupė?)

Rugpjūčio vidurys, antra valanda nakties. Sėdėjau viename Vilniaus miegamojo rajono kieme, ant supynių ir kalbėjausi telefonu. Nuskambėjo kaltinimas: "tu mane idealizuoji", o išmintingas pašnekovas į repliką atsakė monologu apie Jean-Paul Sartre pjesę "No Exit", kurioje minima dramatiška frazė: "Hell is other people" ("Pragaras yra kiti žmonės"). 

Ir ne, tai nereiškia: "Fe, žmonės! Aš, YPATINGAI DROVUS(-I) INTROVERTAS(-Ė), mieliau sėdėsiu kambaryje ir žiūrėsiu Netflix, nes sociumas yra netobulas bei keliantis tik kančią". Labiau jau: "niekada nesugebėsime aplinkos matyti per kitokią prizmę, nei savo pačių; iki galo nepažinsime kito, nežinosime jo elgesio priežasčių (pvz.: kokio velnio tarp mūsų tiesiog nėra chemijos), bet lygiai taip pat niekas kitas nepažinos mūsų;"

Prieš porą metų mokykloje vyko apdovanojimai, kurių metu visi moksleiviai įvairiose kategorijose galėjo skirti nominacijas, vyko slaptas balsavimas. Buvau nominuota "Metų pozityvo" kategorijoje, vadinta spindulėliu, nors tuo metu patyriau vieną tamsesnių gyvenimo periodų: panikos priepuoliai, nuolatinis nuovargis, vakarinis liūdesėlis, nihilistinis cinizmas, Smaug'o ugnis iš mano burnos, negailestingai naikinanti religiją, Lietuvos Valstiečių-Žaliųjų partiją (ir viską, kas nepateko į mano pačios vertybių komplektą) it kokį Middle-earth kaimą. Tada jaučiau begalinę kaltę, jog nepatvirtinu aplinkinių lūkesčių vidiniais procesais, tiek, kiek tai pavyko patenkinti išoriniais. Kartu buvo ir pikta, jog aplinkiniai nesugeba įžvelgti to, kas mano viduje. Lyg šie sąmoningai būtų bandę iškelti neįmanomus standartus.

Tačiau būna ir atvirkštinių variantų: kai nebematai, kas pačioje tavyje dedasi. Linkėjimus tenka perduoti visiems kitapus ekrano gyvuojantiems perfekcionistams bei maksimalistams, kurie vienu metu bando tobulai įgyvendinti bent penkis skirtingus tikslus, niekada negalvoja apie tai, ką jau nuveikė, net sapnuose keliauja tik į ateitį. Susirenka kelių žmonių teigiamas savybes į glėbį ir siekia visas jas apsivilkti. "Nesuprantu, kodėl X mane kviečia susitikti; kaip galiu būti kažkam įdomus?", "Gyvenime nepadariau nieko įspūdingo, palyginus su Y nuotykiais"; Ir tada dėl tokio subjektyvaus savęs matymo kenčia santykis su aplinkiniais: sunku išdrįsti būti nuoširdiems, prisirišti, atsipalaiduoti. Imi per daug analizuoti kiekvieną savo veiksmą, kol galiausiai visai sumedėji.

Tuomet atsiranda magiškas būdas spręsti problemas: išdrįsti duoti erdvės nesusipratimams ir kalbėtis! 

Universitete ar patekus į bet kokią nepažįstamą aplinką, tampi nauju Word'o dokumentu: niekas nežino, kas buvo parašyta ankstesniame. Ir kyla siaubingai didelė pagunda užsižaisti "aš esu vertas dėmesio" vaidmenų žaidimus; Dėstytojams norisi parodyti, kad esi pakankamai protingas čia būti, kambariokams - kad esi pakankamai linksmas, jog tave kviestų vakarais kur nors kartu išeiti, kitiems sutiktiesiems - kad esi pakankamai įdomus, jog pažintis nesibaigtų vienu paviršutinišku pasišnekėjimu. O pats sau vis įrodinėji, kad laikaisi, tvarkaisi bei pavyksta rasti balansą.

Taip, aplinkinių nuomonė yra svarbi. Taip, ji yra subjektyvi, kaip ir tavoji. Taip, kitaip niekada ir nebus. Bet kai priimi faktą, kad išlieka nesusipratimų tikimybė, išmoksti kalbėtis apie dalykus, keliančius nerimą be kaltės jausmo, tada žinojimas, jog ne viskas priklauso nuo tavęs (tačiau darai viską, kas skirta tavo jėgoms) išlaisvina. 

Žmonės tampa ne pragaru, ir ne rojumi, žinoma. O kažkuo be galo mielai ir pažįstamai vidutinišku, su potencialu į tobulėjimą (kaip karamelinis macchiato Caffeine kavinėje);

P. S. Sakinį "Hell is other people" labai tiesiogiai suinterpretavo serialo "The good place" kūrėjai ir išleido į pasaulį smagų produktą; rekomenduoju pirmąjį sezoną, jeigu ištversite antrą ir trečią - ketvirtasis vėl maloniai nustebins;

P. P. S. Pirmojoje nuotraukoje - kadras iš vasaros, kai viena buvau pabėgusi nakčiai į Nidą su tikslu atkurti draugystę su savimi. Nuoširdžiai siūlau ir patiems kartais taip pradingti! Antrojoje - mano mielosios kambariokės, kurios kantriai padeda, kai tik kyla klausimų, kaip prisijaukinti šią keistą šalį.